Aš šoku, nes šokau dar maža
Aš šoku, nors jau suaugau Aš šoku, nes kitaip nespindi mano akys Aš šoku, nes kitaip nemoku |
Tai ne šokio pamoka. Tai judesys, judesio kalba, jo išraiška, kuri virsta į savitą, būdingą tam žmogui šokį.
Tradicinė medicina yra linkusi gydyti atskirus organus. Dažniausiai gydoma ta vieta, kurią skauda arba šalinami ligų simptomai. Mažai gydytojų į žmogaus ligą žvelgia holistiškai. Dažniausiai šalinami ligų simtomai. Tai, tarsi užklojama negaluojanti vieta, o kitos kūno vietos taip ir lieka neužklotos. Kūnas yra atspindys to, kas yra mūsų viduje. Sigmund Froid sakė, jog "kūnas ir siela gali sąveikauti", o jo mokinys Carl Jung tvirtino, ”kaip sąmonė ir pasąmonė nuolat sąveikauja, taip ir kūnas su siela nuolat veikia vienas kitą”.
Šokio judesio terapijos metu žmogus gali pažinti savo kūną, fizinius poreikius, juos susieti su savijauta. Judesio pagalba galima pažvelgti – o kas gi vyksta mano viduje? Kaip vienas judesys įtakoja kitą, susekti ryšius tarp atskirų kūno dalių, atpažinti savo kūno kalbą, o jame ir savo emocijas, jausmus...
Šokio ir judesio terapija žmogų veikia skirtingai. Kiekvienas žmogus randa ir pasiima tai ko jam tuo metu reikia. ŠOKIO IR JUDESIO TERAPIJA TEIKIA:
Mokslo žvilgsniu:
Šokio-judesio terapija radosi XX a. viduryje Amerikoje, kur pradėta taikyti ligoninėse, žmonėms sergantiems regresyvinėmis, psichinėmis ligomis. Pradininkė – Marian Chace.
Šokio-judesio terapija yra psichoterapinis judesio ir šokio naudojimas, kai žmogus įtraukiamas į kūrybinį procesą, siekiant vystyti emocinę, kognityvinę, fizinę, dvasinę ir socialinę asmens integraciją (ADMT UK, 1977).
Šokio-judesio terapija taikoma dirbant su žmonėmis, patyrusiais traumas, smurtą, turintiems valgymo sutrikimų, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, hipertenzija, krūties vėžiu arba patiriantiems lėtinius skausmus. Sėkmingai taikoma dirbant su autistiškais vaikais, pagyvenusiais žmonėmis ir pan.
Į Lietuvą atkeliavo ne taip senai ir vos keletą metų ji vis ryžtingiau skinasi kelią. Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija įkurta 2011 metais. Jos tikslas – plėtoti šokio–judesio terapiją kaip profesiją, mokslą, paslaugą, discipliną, vienyti ir koordinuoti savo narių veiklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, atstovauti savo narių interesams ir juos ginti.
Šokio ir judesio terapijos teoriniai ypatumai:
• Autentiškumas. Šokis ir judesys yra viena iš pagrindinių žmogaus autentiškos komunikacijos (bendravimo) formų ir būtent dėl šios priežasties tai ypač efektyvi terapijos priemonė.
• Kūrybiškumas. Šokio ir judesio terapija yra kūrybinės meno terapijos dalis (meno terapija skirstoma į muzikos, šokio ir judesio, dailės, šviesos ir spalvų, dramos, poezijos, žaidimų ir kt.), įsikūnijusi pačioje šokio bei judesio prigimtyje. Šokis ir judesys sudaro meno pagrindą, apimantį kiekvieno žmogaus tiesioginę savęs išraišką ir patyrimą pasitelkiant kūną.
• Holistinis požiūris į žmogų ir jo aplinką (kognityvinės ir kūniškosios savasties „aš" vienovė). Šokio ir judesio terapija remiasi holistiniu požiūriu, suvokiant, kad kūnas, protas ir emocijos yra susiję ir kad yra nepertraukiama žmogaus ir jį supančios aplinkos vienovė. Šokio terapijos grupių darbas pagrįstas holistiniu požiūriu, jog tikslingas mokymo planavimas turi atitikti visapusiškus asmenybės poreikius. Taikomoji kūno veikla reikštų, kad judėjimas ir šokis turi formuoti:
- savivoką, kuri apima bendrus asmens jausmus, siekius ir nuomonę apie save.
- savivertę, kuri jungia bendro pobūdžio gerus jausmus sau ir yra vienas iš savivokos rodiklių. Gerai save vertinantys asmenys yra ne tokie depresyvūs, nesijaučia vieniši ir retai būna blogos nuotaikos.
- kūno įvaizdį. Jis apima jausmus, siekius ir nuomonę apie savo kūną bei jo dalis ir yra vienas iš savivokos ir savivertės rodiklių.
- Saviraišką, kuri atspindi žmogaus įsitvirtinimo visuomenėje vyksmą (tam tikra užimama padėtis arba atliekamas vaidmuo) siekiant asmeninių tikslų, skirtingų įvairiose visuomenės gyvenimo srityse (Sherrill, 1998).
Psichoanalitinės terapijos atstovai V.Raich ir jo pasekėjas A.Lowen, tyrę neišreikštų emocijų sukeliamą įtampą, pasireiškiančią skeleto raumenų įtampa ir aprašę fizinės emocijų iškrovos metodus, sukeliant raumenų relaksaciją, ištobulino šokio terapijos techniką, kad būtų pasiektas gydomasis poveikis. Taip pat jie pagrindė principinę nuostatą, kad tarp raumenų ir psichikos būklės yra glaudus ryšys, rodantis, kad raumenų įtampa atspindi psichinę įtampą ir kad atsipalaidavus raumenims pasiekiama ir psichinė iškrova. Tad galima teigti, kad keičiant judesių manierą bei pobūdį keisis ir asmens emocijos bei požiūris į save, savo kūną (Nikitin, 1998).
K.G.Jung pabrėžė vaidybinių išgyvenimų vertę, vadino juos „aktyvia vaizduote“. Jo įsitikinimu, šokiu išreikšti vaidybiniai išgyvenimai gali iškelti iš pasąmonės neįsisąmonintus potraukius, juos vizualizuoti, padaryti prieinamus analizuoti bei išlaisvinti katarsį. Judesio analizę labai palengvino R.Laban sukurta judesio analizės sistema. Joje pasitelkiant simbolius ne tik įvertinamos judesio dinaminės ir erdvinės charakteristikos, bet ir pateikiama žmogaus poreikių diagnostika bei rekomenduojama judesių seka (Wright, 1983).
I.Bartenieff ir D.Lewis (1980) pasiūlė judesio funkcionavimo bendrąją teoriją, teigdami, kad kūnas ir jo judesys tarpininkauja tarp žmogaus kūno vidinės (vidinių procesų) ir jo išorinės aplinkos ir išreiškia pasitenkinimo, koordinacijos, kitų poreikių funkcijas abiejose aplinkose. Dauguma šokio ir judesio terapeutų šią teoriją taiko praktikoje kaip darbinį modelį, nes kūno vystymasis priklauso nuo jo naudojimo, o tai daro poveikį psichologinei sveikatai.
M.Chace (1975) logiškai pagrindė ŠJT: „raumenų aktyvumas, išreiškiant emocijas, yra šokio pagrindas, ir šokis yra priemonė tokiai veiklai struktūruoti ir organizuoti, o tai galėtų būti prielaida, kad šokis yra potenciali komunikavimo ir pakartotinio integravimosi į visuomenę priemonė".
V.N.Nikitin (2003) analizavo rusų ir kitų užsienio šalių autorių psichologinę ir psichoterapinę mokslinę literatūrą apie kūniškosios savasties „aš" turinį. Jis teigė, kad viena iš struktūrinių žmogiškojo pažinimo dalių yra kūniškosios savasties „aš" pažinimas, ir apibrėžė savastį „aš" kaip integruotą psichikos, socialinę-kultūrinę struktūrą, susiformavusią asmenybės vystymosi procese, kuriame susitapatinama su savo kūniškąja savastimi. Galimi charakteringų kūniškosios savasties raiškos požymių tyrimai, leidžiantys vykdyti neadekvataus kūniškosios savasties „aš" asmenybinio suvokimo korekciją. Tuo tikslu ŠJT metu siekiama padėti žmogui, ypač po traumos ar sunkios ligos, formuoti savąjį visuminį identiškumą bei charakteringas savybes, atsižvelgiant į atitinkamą subkultūrinę socialinę aplinką ir jos pokyčius.
Tradicinė medicina yra linkusi gydyti atskirus organus. Dažniausiai gydoma ta vieta, kurią skauda arba šalinami ligų simptomai. Mažai gydytojų į žmogaus ligą žvelgia holistiškai. Dažniausiai šalinami ligų simtomai. Tai, tarsi užklojama negaluojanti vieta, o kitos kūno vietos taip ir lieka neužklotos. Kūnas yra atspindys to, kas yra mūsų viduje. Sigmund Froid sakė, jog "kūnas ir siela gali sąveikauti", o jo mokinys Carl Jung tvirtino, ”kaip sąmonė ir pasąmonė nuolat sąveikauja, taip ir kūnas su siela nuolat veikia vienas kitą”.
Šokio judesio terapijos metu žmogus gali pažinti savo kūną, fizinius poreikius, juos susieti su savijauta. Judesio pagalba galima pažvelgti – o kas gi vyksta mano viduje? Kaip vienas judesys įtakoja kitą, susekti ryšius tarp atskirų kūno dalių, atpažinti savo kūno kalbą, o jame ir savo emocijas, jausmus...
Šokio ir judesio terapija žmogų veikia skirtingai. Kiekvienas žmogus randa ir pasiima tai ko jam tuo metu reikia. ŠOKIO IR JUDESIO TERAPIJA TEIKIA:
- bendravimo džiaugsmą;
- atsipalaidavimą;
- poilsį;
- savęs pažinimą;
- fizinio kūno pajautimą;
- šalina neigiamus jausmus, emocijas….
- Fizinėje plotmėje - šokio ir judesio terapija leidžia tiksliai suvokti savo fizinį "aš", pažinti savo kūno vientisumą, suvokti judėjimo bei kūniškos įtampos reikšmę tiek fizinei, tiek psichinei SVEIKATAI, judesiais išreikšti nuotaikas, požiūrius, idėjas, atpalaiduoti kūną.
- Psichologinėje plotmėje - padeda pasąmonėje glūdinčius dalykus perkelti į sąmonės lygį. Judesiais skatinama laisva saviraiška, kuriami būdai emocinei įtampai panaikinti, naujiems gebėjimams tobulinti.
- Socialinėje plotmėje - leidžia užmegzti ir palaikyti naujus socialinius santykius. Tradiciškai ji padeda reikšti emocijas, šalinti psichologinę įtampą, gerinti būseną, atgauti jėgas.
Mokslo žvilgsniu:
Šokio-judesio terapija radosi XX a. viduryje Amerikoje, kur pradėta taikyti ligoninėse, žmonėms sergantiems regresyvinėmis, psichinėmis ligomis. Pradininkė – Marian Chace.
Šokio-judesio terapija yra psichoterapinis judesio ir šokio naudojimas, kai žmogus įtraukiamas į kūrybinį procesą, siekiant vystyti emocinę, kognityvinę, fizinę, dvasinę ir socialinę asmens integraciją (ADMT UK, 1977).
Šokio-judesio terapija taikoma dirbant su žmonėmis, patyrusiais traumas, smurtą, turintiems valgymo sutrikimų, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, hipertenzija, krūties vėžiu arba patiriantiems lėtinius skausmus. Sėkmingai taikoma dirbant su autistiškais vaikais, pagyvenusiais žmonėmis ir pan.
Į Lietuvą atkeliavo ne taip senai ir vos keletą metų ji vis ryžtingiau skinasi kelią. Lietuvos šokio-judesio terapijos asociacija įkurta 2011 metais. Jos tikslas – plėtoti šokio–judesio terapiją kaip profesiją, mokslą, paslaugą, discipliną, vienyti ir koordinuoti savo narių veiklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, atstovauti savo narių interesams ir juos ginti.
Šokio ir judesio terapijos teoriniai ypatumai:
• Autentiškumas. Šokis ir judesys yra viena iš pagrindinių žmogaus autentiškos komunikacijos (bendravimo) formų ir būtent dėl šios priežasties tai ypač efektyvi terapijos priemonė.
• Kūrybiškumas. Šokio ir judesio terapija yra kūrybinės meno terapijos dalis (meno terapija skirstoma į muzikos, šokio ir judesio, dailės, šviesos ir spalvų, dramos, poezijos, žaidimų ir kt.), įsikūnijusi pačioje šokio bei judesio prigimtyje. Šokis ir judesys sudaro meno pagrindą, apimantį kiekvieno žmogaus tiesioginę savęs išraišką ir patyrimą pasitelkiant kūną.
• Holistinis požiūris į žmogų ir jo aplinką (kognityvinės ir kūniškosios savasties „aš" vienovė). Šokio ir judesio terapija remiasi holistiniu požiūriu, suvokiant, kad kūnas, protas ir emocijos yra susiję ir kad yra nepertraukiama žmogaus ir jį supančios aplinkos vienovė. Šokio terapijos grupių darbas pagrįstas holistiniu požiūriu, jog tikslingas mokymo planavimas turi atitikti visapusiškus asmenybės poreikius. Taikomoji kūno veikla reikštų, kad judėjimas ir šokis turi formuoti:
- savivoką, kuri apima bendrus asmens jausmus, siekius ir nuomonę apie save.
- savivertę, kuri jungia bendro pobūdžio gerus jausmus sau ir yra vienas iš savivokos rodiklių. Gerai save vertinantys asmenys yra ne tokie depresyvūs, nesijaučia vieniši ir retai būna blogos nuotaikos.
- kūno įvaizdį. Jis apima jausmus, siekius ir nuomonę apie savo kūną bei jo dalis ir yra vienas iš savivokos ir savivertės rodiklių.
- Saviraišką, kuri atspindi žmogaus įsitvirtinimo visuomenėje vyksmą (tam tikra užimama padėtis arba atliekamas vaidmuo) siekiant asmeninių tikslų, skirtingų įvairiose visuomenės gyvenimo srityse (Sherrill, 1998).
Psichoanalitinės terapijos atstovai V.Raich ir jo pasekėjas A.Lowen, tyrę neišreikštų emocijų sukeliamą įtampą, pasireiškiančią skeleto raumenų įtampa ir aprašę fizinės emocijų iškrovos metodus, sukeliant raumenų relaksaciją, ištobulino šokio terapijos techniką, kad būtų pasiektas gydomasis poveikis. Taip pat jie pagrindė principinę nuostatą, kad tarp raumenų ir psichikos būklės yra glaudus ryšys, rodantis, kad raumenų įtampa atspindi psichinę įtampą ir kad atsipalaidavus raumenims pasiekiama ir psichinė iškrova. Tad galima teigti, kad keičiant judesių manierą bei pobūdį keisis ir asmens emocijos bei požiūris į save, savo kūną (Nikitin, 1998).
K.G.Jung pabrėžė vaidybinių išgyvenimų vertę, vadino juos „aktyvia vaizduote“. Jo įsitikinimu, šokiu išreikšti vaidybiniai išgyvenimai gali iškelti iš pasąmonės neįsisąmonintus potraukius, juos vizualizuoti, padaryti prieinamus analizuoti bei išlaisvinti katarsį. Judesio analizę labai palengvino R.Laban sukurta judesio analizės sistema. Joje pasitelkiant simbolius ne tik įvertinamos judesio dinaminės ir erdvinės charakteristikos, bet ir pateikiama žmogaus poreikių diagnostika bei rekomenduojama judesių seka (Wright, 1983).
I.Bartenieff ir D.Lewis (1980) pasiūlė judesio funkcionavimo bendrąją teoriją, teigdami, kad kūnas ir jo judesys tarpininkauja tarp žmogaus kūno vidinės (vidinių procesų) ir jo išorinės aplinkos ir išreiškia pasitenkinimo, koordinacijos, kitų poreikių funkcijas abiejose aplinkose. Dauguma šokio ir judesio terapeutų šią teoriją taiko praktikoje kaip darbinį modelį, nes kūno vystymasis priklauso nuo jo naudojimo, o tai daro poveikį psichologinei sveikatai.
M.Chace (1975) logiškai pagrindė ŠJT: „raumenų aktyvumas, išreiškiant emocijas, yra šokio pagrindas, ir šokis yra priemonė tokiai veiklai struktūruoti ir organizuoti, o tai galėtų būti prielaida, kad šokis yra potenciali komunikavimo ir pakartotinio integravimosi į visuomenę priemonė".
V.N.Nikitin (2003) analizavo rusų ir kitų užsienio šalių autorių psichologinę ir psichoterapinę mokslinę literatūrą apie kūniškosios savasties „aš" turinį. Jis teigė, kad viena iš struktūrinių žmogiškojo pažinimo dalių yra kūniškosios savasties „aš" pažinimas, ir apibrėžė savastį „aš" kaip integruotą psichikos, socialinę-kultūrinę struktūrą, susiformavusią asmenybės vystymosi procese, kuriame susitapatinama su savo kūniškąja savastimi. Galimi charakteringų kūniškosios savasties raiškos požymių tyrimai, leidžiantys vykdyti neadekvataus kūniškosios savasties „aš" asmenybinio suvokimo korekciją. Tuo tikslu ŠJT metu siekiama padėti žmogui, ypač po traumos ar sunkios ligos, formuoti savąjį visuminį identiškumą bei charakteringas savybes, atsižvelgiant į atitinkamą subkultūrinę socialinę aplinką ir jos pokyčius.